Sidabro medalis Estijos rinktinei

Tekstą parašė: Alexander Andrusenko ir Lehar Leetsaar

Võrtsjärve pasaulio čempionatas baigėsi ir atėjo metas apžvalgai. Toliau Alexanderis rašo apie tai, kaip sekėsi mūsų treniruotės ir pats varžybų procesas, o antroje dalyje Leharas pateikia trumpą mūsų dalyvavimo spiningavimo pasaulio čempionatuose per pastaruosius 10 metų apžvalgą.

— Alexander —

Oficialios treniruotės + varžybų diena
Apie neoficialias treniruotes išsamiai nerašysiu, tačiau trumpai galiu pasakyti taip: bandėme gaudyti tiek sterką, tiek ešerį, tiek lydeką, o pagal pasiruošimo treniruotes sterkų žūklė visada buvo sėkmingesnė nei visi kiti žvejybos būdai. Savaitę prieš pasaulio čempionato oficialias treniruotes dar surengėme rimtą bendrą treniruočių ciklą. Tas ciklas, žinoma, buvo sunkus, nes prasidėjo rudens audros ir žuvų elgsena pasikeitė. Vis dėlto laikėmės nuomonės, kad jeigu norime šiame pasaulio čempionate laimėti, privalome gaudyti sterką.
Po neoficialių treniruočių gavome 2 dienas pailsėti namuose, o pirmadienio rytą jau vėl buvome prie Võrtsjärvės. Pagal tvarkaraštį nuo pirmadienio prasidėjo 3 oficialios treniruočių dienos, o nuo ketvirtadienio iki šeštadienio vyko 3 varžybų dienos. Oficialios treniruotės truko tik 7 valandas, tad reikėjo veikti greitai ir efektyviai. Įprastai ant vandens praleidžiame 9–11 valandų. Prieš oficialias treniruotes žemėlapyje buvome pasižymėję 11 zonų, kur tam tikru metu gerai gaudėsi sterkas. Su Janno ir Siimu valtimi susitarėme, kas kurias zonas tikrins, o tikslas buvo per oficialias treniruotes rasti geriausias zonas, neveikiančias nusibrėžti ir suprasti, kaip ir ką šiuo metu ima sterkas. Trečioji valtis tuo pat metu gaudė lydekas.

Pirmą treniruočių dieną perėjome maždaug pusę zonų, daugumą jų turėjome nubraukti, nes ten žuvies jau nebebuvo, tačiau kai kur jos dar buvo likę. Bendra situacija tuo metu atrodė vis dar visai viliojanti, ir dar buvo nemažai netikrintų vietų. Vis dėlto neramino staigus orų pokytis. Naktys staiga tapo šaltesnės, pradėjo pūsti rytų vėjas, o vandens temperatūra ėmė sparčiai kristi. Prieš antrą treniruočių dieną ir pasirodė pirmosios šalnos. Antroji treniruočių diena parodė, kad sterkas visiškai nusėdo į dugną ir tapo labai pasyvus. Apvažiavome visas likusias vietas ir teko pripažinti, kad žuvis dingo ir gaudyti praktiškai nėra ko. Tai kėlė nemažą nerimą, nes sterkų kibimas kasdien darėsi vis blogesnis, o žuvis vis labiau judėjo. Trečiai treniruotei planas buvo surasti dingusius sterkų būrius. Visą dieną važinėjome ratais ir galiausiai pavyko rasti 3 zonas, kuriose žuvies buvo pakankamai. Vakare nuotaika jau buvo visai geresnė, tačiau kadangi sterkų būriai labai judrūs, žinoma, nerimavome, ar tie būriai iki varžybų dienų ten liks, ar vėl pasitrauks.

Prieš pirmą varžybų dieną su komanda surengėme susirinkimą ir nusistatėme pirmosios dienos taktiką – plaukiame dviem valtimis gaudyti sterkų. Gaudydami lydekas sunkiai radome kokių nors didelių pranašumų prieš kitas rinktines, nes lydekas gaudyti moka visi, o žuvį visi jau buvo suradę. Neturėjome jokių ypatingų slaptų vietų ar kokių nors gudrybių, kurių kiti negalėtų rasti. Tačiau sterkų žūklėje žinojome, kad dauguma rinktinių su tuo nesusitvarkys, be to, sterkas vidutiniškai yra didesnė žuvis nei lydeka, o gerą dieną galima pagauti daugiau nei 10 sterkų. Taigi nusprendėme rizikuoti.

Pirmos varžybų dienos rytą startavome pirmoje grupėje, o Siimas ir Janno startavo 10 minučių vėliau antroje grupėje. Mes nusprendėme pradėti nuo zonos, kurią radome praėjusią dieną ir kur rodė gana daug sterkų. Siimas išplaukė į savo zoną, kur paskutinę dieną rado žuvies. Kai kas nors pradės gaudyti, turėjome paskambinti kitai valtiai ir, jei reikėtų, vienoje zonoje gaudyti kartu, jeigu kitai valtiai kiltų kokių nors problemų su žuvimi. Nuskambėjo starto signalas ir visos valtys visu greičiu patraukė į savo vietas. Didžioji dalis išplaukė į pietinę dalį lydekų, lietuviai – ešerių, o mes, matyt, buvome vieninteliai, kurie gaudė sterkus. Pasiekėme savo sterkų zoną ir pradėjome žvejoti. Rytą žuvis dar šiek tiek rodėsi, bet labai nedaug, o sterkas buvo visiškai užsičiaupęs. Geriausiu atveju sulaukdavome kelių paskui besivejančių žuvų, bet nė vienas sterkas nekibo. Didelis sterkų būrys, kurį buvome radę praėjusią dieną, išsisklaidė. Nuplaukėme į antrą zoną ir ten situacija pasikartojo – žuvis dingo. Planas C buvo trečia zona, iki jos reikėjo ilgai plaukti, bet geresnio varianto nebuvo, tad išplaukėme ten. Rezultatas tas pats – žuvies tiesiog nėra.

Deja, planai tuo ir baigėsi, ir varžybų dienos metu turėjome vėl pradėti žuvies paiešką nuo nulio. Tada tiesiog važinėjome ratais ir ieškojome. Taip praėjo nemažai valandų. Laikas bėga, iki varžybų dienos pabaigos liko mažiau nei 2 valandos, o mūsų protokole vis dar 0. Galite įsivaizduoti, kokia tai įtampa, kai važiuoji į pasaulio čempionatą su tikslu laimėti, o dienos pabaigoje protokole yra 0 ir kiekviena kita minutė tave tik giliau stumia į duobę.
Kiek vėliau, po 13 valandos, paskambino Siimas ir pasakė, kad rado kiek geresnę zoną, kur sterkas, regis, šiek tiek pradėjo kibti, ir jiems jau pavyko pagauti 2 sterkus. Ilgai nedvejoję įjungėme variklius ir nuskubėjome pas juos, kad bent ką nors pagautume. Ten žuvis tikrai buvo kiek geresnės nuotaikos nei kitur, bet iki pabaigos buvo likę labai mažai laiko. 14:06 mums pagaliau pavyko atsikratyti nulio su 67 cm sterku, o 14:35 jau turėjome baigti žvejybą, kad spėtume laiku į finišą. Mums tai turbūt buvo nulio panaikinimo rekordas – daugiau nei 7 valandos su nuliu ir tik tada pavyko iš jo išbristi. Nuotaika nebuvo gera ir supratome, kad ši diena, žinoma, yra nesėkmė, bet gerai, kad bent jau išlipome iš nulio – tai suteikia bent šiokią tokią galimybę dar kitomis dienomis pagerinti situaciją.
Vakare paaiškėjo, kad pirmos dienos rezultatai mums pagal šalių įskaitą suteikė 6 vietą. Nervingumas buvo visiškai išsekęs, o kitai dienai neturėjome absoliučiai jokių minčių, ką daryti toliau. Su Leharu kalbėjome, kad kadangi kitai dienai neturime jokio gero plano, galbūt kapitonas vis dėlto turėtų padaryti pakeitimą ir vietoj mūsų trečioji valtis turėtų plaukti gaudyti lydekų – tokį sprendimą būtume visiškai priėmę. Vakarinio susirinkimo metu vis dėlto kapitonas nusprendė, kad jei pasakėme, jog eisime „Va banque“, tai ir eisime „Va banque“. Mums tai reiškė, kad vėl plauksime gaudyti sterkų. Viltis buvo menka, kad jei rytą iškart nuplauksime į vakarykštę zoną, galbūt pavyks ką nors pagauti iš rytinio aktyvumo.

Rytą prieš startą prie mūsų priėjo Maksimas ir paklausė, kaip sekasi ir kokie mūsų planai. Atvirai pasakėme, kad gerai, jei pavyks bent išlipti iš nulio. Tada Maksimas žemėlapyje parodė vieną lydekų tašką, kur paprastai būna 1–2 sargybinės lydekos, ir jei visai pritrūksime proto, galima ten pabandyti. Tame pačiame taške ir mes kadaise esame pagavę lydeką. Tą įsidėmėjau, o tada su Leharu išplaukėme gaudyti sterkų. Jau ryte tapo aišku, kad jokio rytinio aktyvumo nebus, nes naktis vėl buvo šalta. Iki 11 valandos vėl turėjome 0. Sterkas šiek tiek rodėsi, bet burna buvo visiškai užrakinta. Sulaukėme daugiau nei 20 paskui besivejančių žuvų, ir tik 1 sterkas paėmė masalą, bet, deja, nusisegė. 11:30 Leharui pristatiau Maksimo rytinį pasiūlymą, kad gal jau laikas plaukti gaudyti lydekų. Paskambinome kapitonui, o kapitonas pasakė, kad vis dėlto palauktume pietų, nes per pietus turėtų prasidėti aktyvumas. Dar valandą žvejojome, aktyvumo nesulaukėme, ir 12:30 vėl paskambinome kapitonui su tuo pačiu pasiūlymu. Kapitonas davė leidimą, ir mes išplaukėme gaudyti lydekų.

Reikia paminėti, kad pastaruosius pusantrų metų iš žolės negaudėme lydekų ir net ritininė spiningo ritė pirmieji metimai rankoje jautėsi labai neįprastai, tarsi žvejotume pirmą kartą. Tačiau raumenų atmintis greitai sugrįžo, ir juk tokią žūklę esame darę daugelį metų, turime labai daug ankstesnės patirties. Šiek tiek po 13 valandos pagavome pirmą matmenis atitinkančią lydeką. Pamažu ėmė grįžti pasitikėjimas savimi. Emociškai, žinoma, vėl buvo sunku nuo ryto iki 13 valandos būti su nuliu ir vėl atsidurti toje pačioje duobėje kaip ir vakar. Bet po kurio laiko iš tos pačios zonos ištraukėme ir antrą matmenis atitinkančią lydeką, o netrukus – ir trečią, nors prieš mus per tą vietą jau buvo praėję nemažai valčių, ir tuo pačiu metu tą pačią vietą atakavo ir latvių valtis, bet jie matmenis atitinkančios lydekos nepagaudavo. Siimas ir Janno tuo metu atrado naują zoną, kur sterkas buvo aktyvesnis, ir ten pagavo 5 matmenis atitinkančius sterkus. Mums jau nebuvo nei laiko, nei prasmės ten skubėti, tad iki galo gaudėme lydekas. Taigi dieną baigėme su trimis lydekomis ir pagal šalių įskaitą pakilome į trečią vietą. Vakare tarpusavyje kalbėjome, kad jeigu pavyktų bendroje įskaitoje likti net ir tretiems, tai jau būtų labai gerai. Apie ką nors daugiau tuo metu net svajoti nebesugebėjome.

Kadangi antrą dieną atrodė, jog su lydekų žūkle mums visai neblogai sekasi, trečiajai dienai pasirinkome tokią taktiką: ryte plaukiame gaudyti lydekų, o jei dienos metu kita valtis pradeda pakankamai gerai gaudyti sterkus, persiorientuojame į sterkų žūklę. Taigi ryte nuplaukėme į tą zoną, kur 2 dienas lydekas gaudė kitos rinktinės, ir tikėjomės, kad gal pavyks ten iš karto ryte paimti aktyvesnes lydekas. Minusas, žinoma, buvo tas, kad mes ten niekada nebuvome žvejoję. Tačiau vietoje paaiškėjo, kad ryte lydeka nebuvo aktyvi – pagavome tik neleistino dydžio žuvis, bet nė vienos matmenis atitinkančios lydekos nebuvo. Ir kitoms rinktinėms, panašu, nieko gero nevyko: čia ir ten kartais pasitaikydavo neleistino dydžio žuvų, bet atrodė, kad Eldoradas ten jau baigėsi. Tada nuplaukėme į vakarykštę zoną – gal ten dar likusi kokia nors matmenis atitinkanti lydeka. Iš ten pavyko pagauti 2 matmenis atitinkančius ešerius ir kelias neleistino dydžio lydekas. Ryte kita valtis pagavo 2 sterkus, o mes vis tiek nusprendėme dar pabandyti lydekas. Pradėjome tikrinti kitus taškus, bet ir jie nieko neatnešė. 11:30 antroji valtis pranešė, kad per trumpą laiką jie pagavo dar 3 sterkus, o tuo metu mūsų rezultatas buvo tik 2 ešeriai. Buvo aišku, kad turime kažką keisti, ir nuskubėjome gaudyti sterkų. Antroji valtis, žinoma, perspėjo, kad vėjas stiprėja, ir gerai pagalvokite du kartus, ar tikrai verta čia plaukti, nes su vėju jau gali nieko nebebūti galima pagauti. Kadangi mes neturėjome nieko geresnio, turėjome rizikuoti.

Kai pasiekėme sterkų zoną, vėjas ir bangos jau buvo visiškai rimti, ir kiekviena minutė darėsi vis blogiau. Pirmas 15 minučių dar matėme stabilią žuvį, bet laikui bėgant sterkas vis labiau leidosi į dugną ir gerų signalų nebeliko. Vėjas buvo stiprus, bangos didelės, žuvis pradėjo judėti, ir ją pagauti buvo labai sunku. Laimei, turėjome ilgą 72 colių koją turintį Lowrance Recon priekinį variklį, kuris per dideles bangas neiššoka iš vandens ir labai gerai laiko vietą.
Įtampa vėl buvo didžiulė, nes reikalai klostėsi visai ne taip, kaip planavome, o iki 13 valandos protokole turėjome tik 2 ešerius. Tačiau 13 valandą pavyko pagauti 73 cm sterką ir nuotaika šiek tiek pagerėjo, bet vis tiek supratome, kad geram rezultatui to nepakanka. Iki to laiko sterkas jau buvo beveik visas nusėdęs į dugną, o kadangi nieko geresnio mesti nebuvo, pradėjome bandyti gaudyti sterką ir nuo dugno. Kažkuriuo momentu Scout ekrane (Lowrance Active Target LIVE daviklis) pamatėme dugne gražesnį brūkšnelį, ir ilgai nedvejojęs atlikau vieną metimą, o nustebau stipriai, kai ta žuvis nusprendė irgi atakuoti. Bet kai pradėjau žuvį nuvarginti, ji į paviršių kilo įtartinai greitai, ir man pasirodė, kad tai vis dėlto ne sterkas. Žuvis ir iškilo į paviršių, pradėjo siautėti paviršiuje, ir tapo aišku, kad tai yra lydeka. Per galvą praskriejo tūkstantis minčių: juk turiu sterkams skirtą meškerę, kurioje yra plonas 0.4 mm fluoro pavadėlis, o papildomas trišakis pritvirtintas paprastu valu, ir tikriausiai lydeka vis tiek perkąs arba pavadėlį, arba assistą. Leharui skubant dar ir graibšto galva nusimovė nuo koto! Nežinau kaip, bet kažkaip tą lydeką vis dėlto į graibštą įkėlėme! Jos ilgis buvo 71 cm. Širdžiai iškart pasidarė lengviau, nes 73 cm sterkas ir 71 cm lydeka kartu su dviem ešeriais iš viso duoda maždaug 5 standartinės lydekos taškus, o tai visai neblogas rezultatas. Siimui ir Janno per tą laiką taip pat pavyko pagauti dar 1 sterką, ir jie tuo laimėjo dieną. Mums gi vėl pavyko vos vos išsikapstyti iš po traukinio, kaip ir ankstesnėmis dienomis.

Krante paaiškėjo, kad po antros dienos antrą vietą užėmę lietuviai šiandien su ešeriais suklupo. Buvo aišku, kad rumunams pasivyti neįmanoma, tačiau ar lietuviai suklupo tiek, kad mes pakilsime į antrą vietą, tuo negalėjome patikėti. Po kelių valandų rezultatai buvo susumuoti ir mes tikrai pakilome ant sidabro pakylos! Nors būtų galima manyti, kad prie namų vandens telkinio sidabro medalis yra pralaimėjimas, atsižvelgdami į visas aplinkybes galime drąsiai pasakyti, kad tai yra iškovotas sidabras, o ne prarastas!

Žodžiais sunku apsakyti, kokia įtampa mus lydėjo visas tas 3 dienas. Kiekviena diena morališkai buvo tarsi amerikietiški kalneliai. Kiekvieną dieną praktiškai iki galo kovojome su nuliu ir tik dienos pabaigoje pavykdavo iš po traukinio išlįsti. Manau, kad ankstesnių pasaulio čempionatų patirtis ir apskritai didelė varžybinės žūklės patirtis padėjo mums kasdien nelūžti ir kovoti iki paskutinės sekundės. Tokių nervingų ir tiek daug atsakomybės reikalaujančių varžybų dar niekada neturėjome!
Pakalbėkime ir kelis žodžius apie įrangą, kurią naudojome Võrtsjärvėje. Sterkų žūklei ir mes, ir Siimo bei Janno valtis naudojome du Lowrance Active Target daviklius, iš kurių vienas buvo Forward vaizde, o kitas Scout (t. y. Perspective) vaizde. Dėl to galėjome tiksliau mesti ir geriau įvertinti, ar masalas nusileidžia pakankamai tiksliai į sterkų atakos zoną, ar praeina pro šalį. Su pasyviu sterku ir buvo esmė ta, kad masalas turėjo pataikyti į žuvį vos kelių centimetrų tikslumu tiesiai prie žandikaulio – tik tada buvo galima tikėtis, kad ji jį paims. Priešingu atveju ji arba visai nereaguodavo, arba lydėdavo masalą iki pat valties, bet neimdavo.
Priekinis variklis buvo Lowrance Recon, kurio valdymas dabar tapo daug patogesnis. Pultelyje yra „joystick“ tipo valdymas, o papildomai – ekranas, iš kurio galima patogiai matyti priekinio variklio kryptį, nereikia nuolat dairytis per petį ar stotis. Mūsų žūklės stiliuje būtent šios krypties stebėjimas ekrane buvo labai svarbus, nes kitaip mūsų kaklai šio pasaulio čempionato nebūtų atlaikę.

Treniruočių buvo daug ir patyrėme visokių orų – 15 m/s vėją, 1,5 m bangas, lietų, krušą ir kelis pavienius kartus net saulę. Labai pravertė Gill drabužiai – Aspect Bib kombinezonas ir striukė. Gill yra labai gerai žinomas buriavimo drabužių prekės ženklas ir reikia pasakyti, kad šie drabužiai idealiai tinka ir žvejybai, nes net ir kai pusantro metro banga eina tiesiai per galvą, mes nesušlampame, o kartu jie labai patogūs dėvėti ir netrukdo aktyviai judėti. Esame išbandę įvairių drabužių, bet geresnių net ir nežinau ko norėti.

Taigi, Estijos rinktinė pasaulio čempionate iškovojo sidabro medalį, o valtis Siim Enders ir Janno Jaadla asmeninėje įskaitoje užėmė bronzą. Į rinktinę pateko: Siim Enders, Janno Jaadla, Alexander Andrusenko, Lehar Leetsaar, Maksim Konovalik, Konstantin Aksjonov, Igor Varlamov, Sergei Varlamov ir kapitonas Raigo Padar.

Iš savo pusės noriu padėkoti visai mūsų komandai. Visi atlikome didžiulį darbą! Kiekvieno indėlis buvo labai svarbus, ir be jo šio medalio nebūtų buvę! Didelis ačiū kapitonui Raigo, kad jis prisiėmė šias atsakingas pareigas! Noriu padėkoti ir Jõesuu Turismitalu savininkui Jaanusui, kuris mus priėmė varžybų ir treniruočių metu, vakarienei patiekdavo skanėstų ir padėjo visais įmanomais būdais! Kas ieško geros vietos poilsiui, Võrtsjärvės pakrantėje Jõesuu Turismitalu yra labai gera vieta, kur jautiesi kaip namuose ir kur atsiveria vaizdingi Võrtsjärvės vaizdai!
Ir galiausiai dėkoju visiems palaikytojams už moralinę paramą ir, žinoma, žmonai bei artimiesiems už kantrybę. Nelengva viskuo pasirūpinti tuo metu, kai vyras 2 savaites išvykęs iš namų! Linkime sėkmės ir kitų metų rinktinei, kad jiems Vengrijoje sektųsi bent jau taip pat gerai arba dar geriau!

— Lehar —
Dešimties metų kelionė spiningavimo sporte
Kalbant apie žvejybą, daugeliui pirmiausia į galvą ateina koks nors pokštas apie „dideles žuvis“, perdėtus laimikius ar žvejus, kurių rankose vietoj meškerės – butelis.
Tikrovė yra visai kitokia. Žvejyba – tai garbingas ir giliai subalansuojantis pomėgis, suteikiantis galimybę būti gamtoje, susidėlioti mintis ir atrasti ramybę su savimi.
Šiandieniniame pasaulyje, kuriame vis daugiau kalbama apie psichinę sveikatą ir perdegimą, žvejyba yra viena iš nedaugelio veiklų, kuri vienu metu moko ir kantrybės, ir susikaupimo, ir džiaugsmo paprastomis akimirkomis.
Žmogui gyvenime reikia meilės, tikslo ir vilties – ir šie trys dalykai žvejyboje visada yra.
Iš šio paprasto pomėgio kai kam tampa gyvenimo būdas, o kai kam – sporto šaka, kur aistra ir atkaklumas nuveda į pasaulio viršūnę.
Daugelis klausia, kam apskritai žvejybos sporte reikia varžytis. Atsakymas paprastas – noras viską daryti kuo geriau. Žūklės sportas suteikia galimybę bandyti, mokytis ir lygintis su kitais, kad dar geriau suprastum, kaip elgiasi skirtingos žuvų rūšys, kokį poveikį daro oras, šviesa ir vandens temperatūra, ir kaip tobulinti savo įgūdžius.

Žvejyba yra mokslas – o mokslas yra įdomus. Ji sujungia emociją ir analizę, kūrybiškumą ir tikslumą. Būtent šis derinys ir paverčia žvejybą daugiau nei pomėgiu – iš jos tampa viso gyvenimo aistra ir nuolatinė kelionė tobulėjimo link.

Pradžia Prancūzijoje
Kai 2014 metais Prancūzijoje, Lac du Bourget, vykusiame pasaulio čempionate pirmą kartą žengiau į spiningavimo sporto pasaulio areną, dar negalėjau numanyti, kokia ilga ir pamokanti kelionė manęs laukia. Tai buvo mano pirmasis pasaulio čempionatas – nervingas, įdomus ir visiškai naujos patirties varžybos. Ten pirmą kartą pamačiau, kokio lygio iš tikrųjų žvejoja pasaulio elitai, ir supratau, kiek dar reikia išmokti.
Dviejų vyrų kelionė prasidėjo nuo Viljandi ežero

Jau kitais metais, 2015-aisiais, Viljandi ežere vėl stovėjau pasaulio čempionato starte. Šįkart su Alexanderiu abu žvejojome, nors dar skirtingose valtyse.
Varžybos truko dvi dienas. Pirmą dieną bandėme mėgdžioti kitų šalių rinktines – jų stilių, masalų ir judėjimo pasirinkimus – ir pralaimėjome. Antrą dieną nusprendėme daryti būtent tai, ką mokame geriausiai, ir tai atnešė visai kitą rezultatą. Estijos rinktinė galiausiai užėmė garbingą penktą vietą pagal šalis. Žvelgiant atgal, galima pasakyti, kad būtent tos varžybos Viljandi ežere su Alexanderiu mums davė daugybę svarbių minčių ir idėjų, kaip pasiekti pasaulio viršūnę.
Po Viljandi pasaulio čempionato mes sukeitėme spiningus į vieną vietą – ir nuo to prasidėjo mūsų bendra kelionė, kuri tęsiasi iki šiol.

Auksas, bronza ir namų sidabras
Nuo tada pasaulio čempionatai mus vedė per daugelį vietų: 2017 metais į Rusiją, Ivankovsko vandens saugyklą, 2022 metais į Čekiją, Slapy vandens saugyklą, o 2023 metais į Latviją, kur varžytasi prie Rygos esančiuose vandenyse. Kiekvienas ežeras ir vandens saugykla buvo savaip saviti – kartais vėjuoti ir šalti, kartais tylūs ir vasariškai šilti.

2018. metais Anglijoje Estijos komanda pirmą kartą buvo karūnuota pasaulio čempione – tai buvo lūžio taškas mūsų spiningavimo sporto istorijoje. Tai įrodė, kad net maža šalis, tokia kaip Estija, gali konkuruoti su stipriausiomis pasaulio žūklės valstybėmis.
2019. metais Čekijoje mums su Alexanderiu, būnant Estijos komandos sudėtyje, pavyko šią sėkmę pakartoti – vėl iškovoti pasaulio čempionų titulą ir papildomai laimėti individualų bronzos medalį. Šių metų Võrtsjärvės komandinis sidabras galutinai patvirtino, kad Estijos spiningo žūklė tvirtai priklauso pasaulio elitui.

Namų ežeras ir atsakomybė
Võrtsjärvė man yra daugiau nei tik varžybų vieta. Vaikystėje visas vasaras leisdavau pas močiutę ir senelį prie Võrtsjärvės – žvejodamas, irkluodamas ir maudydamasis. Sugrįžimas čia, jau į pasaulio aukščiausio lygio varžybas, buvo tarsi rato užsidarymas. Namų ežeras, vaikystės vietos ir dešimties metų darbas – visa tai susitiko vienoje akimirkoje.

Ruošdamiesi varžyboms ir ypač varžybų dienomis su Alexanderiu labai aiškiai jutome atsakomybę – ne tik prieš Estijos rinktinę, bet ir prieš organizatorius bei visą Estijos žūklės sporto bendruomenę. Supratome, kad nesėkmė namuose būtų didelis nusivylimas daugeliui ir ilgam įsirėžtų atmintyje. Ši žinia dar labiau vertė mus stengtis dėl kiekvieno metimo ir kiekvienos žuvies labiau nei bet kada anksčiau.
Šių metų pasaulio čempionatas todėl buvo emocionalus ir sudėtingas. Namų vanduo nieko nedavė lengvai, oras tikrino tiek techniką, tiek kantrybę. Tačiau būtent ši patirtis ir ilgametis bendradarbiavimas su Alexanderiu galiausiai padėjo mums užfiksuoti rezultatą.

Padėkos ir rėmėjai
Atskirai noriu padėkoti Ivo Söötui ir jo super šauniai komandai, kurie atvežė šį pasaulio čempionatą į Estiją ir suorganizavo jį 5+ įvertinimu. Tai buvo renginys, kurį visi dalyvavusieji ilgai prisimins, ir jis parodė, kad Estijoje galima surengti pasaulinio lygio varžybas.

Taip pat didelis ačiū „Alter Baltics OÜ“ komandai, kuri mus nuosekliai remia tiek echolotais, tiek priekiniais varikliais, tiek varžybine apranga. Jų indėlis padėjo mums būti geriau pasiruošusiems ir susitelkti į tai, kas iš tikrųjų svarbu – pasiekti geriausią rezultatą.

Ir galiausiai – didžiausi padėkos žodžiai keliauja mano artimiesiems, pirmiausia žmonai, kurios našta dažnai buvo didesnė nei mano paties. Be jų palaikymo ši kelionė nebūtų buvusi įmanoma.

Ačiū visiems, kurie buvo šiame kelyje – varžovams, rėmėjams ir draugams. Iki pasimatymo prie kito ežero, su nauju iššūkiu.

---

Team Lowrance Estonia naudoja: